5 mitai apie psichologo ar psichoterapeuto konsultacijas

Mitas: pas psichologą kreipiasi tik tie, kurie patiria labai didelius sunkumus ar krizes

Tiesa: nors dalis žmonių iš tiesų renkasi psichologo paslaugas tada, kai patiria didelių sunkumų ar krizių, psichologo konsultacijas renkasi ir tie žmonės, kurie nori gyventi pilniau, nepriklausomai nuo sunkumų dydžio. Tai gali būti žmonės, pasiryžę ieškoti atsakymų į viduje kylančius klausimus, investuoti į save ir siekti kokybiškesnio santykio su savimi bei aplinka.

Taip, kaip savo kūnu rūpinamės ne tik susirgę, taip ir vidinis pasaulis nusipelno dėmesio ne tik tada, kai tampa labai sunku. Pas psichologą prasminga kreiptis ir tada, kai viskas atrodo pakankamai gerai, bet jaučiate, kad norite daugiau — iš savęs, santykių ir gyvenimo. Kiekviename žmoguje glūdi dar nepažintas potencialas.

Mitas: psichologas pasakys, ką man daryti

Tiesa: psichologas nėra žmogus, kuris dalija patarimus ar nusprendžia už klientą. Psichologo konsultacijos nėra būdas gauti greitus atsakymus. Normalu, kad kartais norisi, jog kažkas iš šalies aiškiai pasakytų, kaip elgtis.

Psichologai patarimų paprastai nedalija dėl kelių priežasčių. Visų pirma, patarimai dažnai neveikia taip, kaip tikimasi. Jie neveikia todėl, kad kiekvienas žmogus ir jo gyvenimas yra unikalūs, o psichologas nėra visažinis, todėl negali tiksliai žinoti, kas kitam žmogui yra geriausia. Tikrasis žinojimas dažnai slypi paties žmogaus viduje ir tik jis pats gali rasti atsakymus, atspindinčius jo unikalią gyvenimo kryptį bei autentišką vidinę tiesą. Psichologas yra žmogus, kuris gali padėti prie šios tiesos priartėti.

Antra, vienas iš svarbių garbingai dirbančio psichologo tikslų yra tai, kad klientui ilgainiui jo reikėtų vis mažiau. Galbūt tai skamba prieštaringai — psichologai kviečia žmones tapti jų klientais, bet kartu siekia, kad jų pagalbos ilgainiui nebereikėtų. Vis dėlto viena iš esminių psichologinio darbo siekiamybių yra tai, kad klientas pats gebėtų gyventi kokybišką, visavertį gyvenimą, nepriklausydamas nuo specialisto.

Patarimas trumpalaikėje perspektyvoje gali suteikti palengvėjimą ar kartais net duoti norimą rezultatą, bet jis gali daryti žmogų priklausomą nuo to, kas tą patarimą davė, ir nemoko, kaip pačiam priimti sau tinkamus sprendimus.

Trečia, patarimas gali skatinti perkelti atsakomybę už sprendimo pasekmes tam, kuris tą patarimą davė, o tai yra žalinga praktika. Perkelti atsakomybę kitam už savo gyvenimo pasirinkimus yra panašu į savo gyvenimo vairo perdavimą kitam žmogui — pats tampi tyliu stebėtoju, kuris nebeturi galios ką nors keisti.

Mes nesame atsakingi už viską, kas nutinka mūsų gyvenime, bet esame atsakingi už tai, ką su tuo darome. Dėl šios priežasties tik pats klientas gali ir turi būti atsakingas už savo gyvenimo sprendimus. Psichologas yra atsakingas už savo kompetenciją, garbingą ir etišką darbo procesą bei sąžiningą, pagal savo galimybes geriausią galimą pagalbą klientui.

Labai svarbu suprasti, kad terapijos metu psichologas ir klientas dalijasi atsakomybe, ir nei vienas, nei kitas negali prisiimti visos atsakomybės už tai, kas vyksta.

Mitas: psichologas padės man save „sutaisyti“

Tiesa: tam, kad ką nors taisytume, visų pirma turėtume tai matyti kaip „sulūžusį“ ar „defektuotą“. Garbingas ir profesionalus psichologas į žmogų žvelgia su pagarba jam ir viskam, ką jis yra patyręs.

Žmogaus nereikia taisyti. Kiekviena jo dalis, kiekviena išgyventa patirtis turi prasmę ir yra unikalios žmogaus visumos dalis. Terapijos tikslas neturėtų būti „išmesti“ iš žmogaus tai, kas nepriimtina. Priešingai — psichologinis darbas gali padėti siekti vidinės darnos, integruojant atskiras žmogaus psichikos dalis į harmoningesnę visumą.

Mitas: kuo daugiau diplomų ir patirties turi psichologas, tuo jis geresnis specialistas

Tiesa: išsilavinimas, profesinis pasirengimas ir patirtis yra labai svarbūs, tačiau vien diplomų skaičius dar negarantuoja gero psichologinio ar terapinio proceso. Šiame darbe svarbu ne tik tai, ką specialistas žino, bet ir tai, kaip jis geba būti santykyje su kitu žmogumi: girdėti, suprasti, išbūti, atjausti ir kurti saugią erdvę.

Aptardamas efektyvaus konsultanto asmenybę, R. Kočiūnas primena M. Balint mintį, kad psichoterapijoje svarbios ne vien teorinės žinios, bet ir paties specialisto asmenybė bei įgūdžiai. Panašią mintį išreiškė ir C. Rogersas, teigęs, kad konsultanto metodai ir teorija yra mažiau svarbūs negu tai, kaip klientas patiria konsultanto nuostatas ir asmenybę (Kočiūnas, 1995, p. 28).

Psichoanalitinėje kryptyje taip pat pabrėžiama, kad psichoterapija nėra vien technikų rinkinys, taikomas neatsižvelgiant į tai, kas jas taiko. Puikiais psichoterapeutais gali tapti ir palyginti nedaug formalaus mokymo turėję, bet geraširdžiai, jautrūs ir gerą nuojautą turintys žmonės (McWilliams, 2016, p. 27).

Tai nereiškia, kad mokslai ar profesinė kvalifikacija nėra svarbūs. Jie būtini, bet psichologiniame darbe žinios turi susitikti su žmogiškumu, jautrumu ir gebėjimu kurti gyvą, saugų santykį. Kartais būtent ši santykio kokybė leidžia žmogui pradėti kalbėti atviriau, geriau suprasti save ir patirti realų pokytį.

Daugelio metų patirtis savaime dar neatskleidžia, kas per tuos metus buvo nuveikta. Psichologas ar psichoterapeutas neturėtų „užmigti“ nei ant diplomų, nei ant patirties statuso. Svarbu išlaikyti sąžiningą ir atvirą santykį su savimi, nuolat auginti profesines kompetencijas, reflektuoti savo darbą, o prireikus pačiam lankyti asmeninę terapiją ir supervizijas — profesinio darbo konsultacijas.

Taigi išsilavinimas ir patirtis yra svarbūs, bet jie neturėtų būti suprantami kaip vieninteliai gero specialisto kriterijai. Psichologinis darbas yra gyvas procesas, kuriame teorinės žinios, profesinė atsakomybė, asmeninė branda ir gebėjimas būti santykyje su žmogumi turi veikti kartu.

Mitas: psichologas ar psichoterapeutas yra atsparus gyvenimo sunkumams

Tiesa: kaip gydytojas nėra apsaugotas nuo ligų, taip ir psichologas ar psichoterapeutas nėra apsaugotas nuo gyvenimo sunkumų. Jis taip pat yra žmogus, turintis savo istoriją, jautrias vietas, ribotumus ir patiriantis netektis, krizes, santykių iššūkius ar vidinius konfliktus.

Skirtumas slypi ne tame, kad specialistas neturi sunkumų. Skirtumas tas, kad jis turi profesinę atsakomybę su jais sąmoningai dirbti: reflektuoti savo patirtis, atpažinti ribas, rūpintis savo emocine būsena, prireikus lankyti asmeninę terapiją ar supervizijas ir stengtis, kad jo neišspręsti sunkumai nebūtų perkeliami į darbą su klientu.

Psichologiniame darbe specialisto žmogiškumas nėra trūkumas. Priešingai, jis gali padėti geriau suprasti kitą žmogų. Žmogiškumas turi būti lydimas profesinės brandos, atsakomybės ir nuolatinės savirefleksijos.

Literatūra

Kočiūnas, R. (1995). Psichologinis konsultavimas. Lumen.

McWilliams, N. (2016). Psichoanalitinis atvejo formulavimas (A. Nemanienė, vert.). Kitos knygos.